Mano veikoje yra 3 procesai, kurie padeda siekti bet kokio tikslo. Tai Inbox procesas, Tasklist procesas ir Peržūros procesas.
Jau norisi žiovauti, tiesa? Pradedu iš naujo.
Mano veikloje yra 3 asistentės, kurios padeda siekti bet kokio tikslo. Susipažinkite, - Ineta, Tamara ir Petunija.
Ineta yra mano mylimukė. Garbanota blondinukė su nuolatine šypsena, atveriančia žavingą tarpuką tarp priekinių dantų. Ji nuolat šalia, vaikšto iš paskos su užrašų knygele ir pieštuku, pasiruošusi bet kada užrašyti ką bepasakyčiau. Ji su manimi darbe, susirinkimuose, parduotuvėje, sportuojant, prie stalo valgant ir net sėdi kantriai prie lovos kai miegu, nes kartais pabundu ir kažką prisimenu, ko nevalia pamiršti – ji šalia, stropiai užrašo. Maža to, kai užrašo, paglosto man švelniai, raminančiai galvą ir sušnabžda tyliai „dabar miegok, ilsėkis, būk ramus – aš tuo pasirūpinsiu“. Jei aš netekęs žado, ar tiesiog pilna burna esu nes valgau, Inetai parodau su pirštu, kaip koks beibis, kas mane sužavėjo ar išmušė iš vėžių – „ten, šitas“, ir ji linktelėjus galva supratingai padeda pieštuką į šoną, išsitraukia fotiką ir padaro nuotrauką. Neįsivaizduoju patikimesnės ir lojalesnės darbuotojos. Kiek kartų siūliau jai kelti atlyginimą, sako ne, man tų 100 Eur į metus(!) užtenka. Kas man galutinai nurauna stogą, tai kad iš to pačio biudžeto ji atsiskaito ir su Tamara bei Petunija – joms papildomai nieko mokėti neturiu!
Taigi, Tamara. Įspūdinga juodaplaukė, tikra domina. Nuolat vaikšto aptemptu odiniu sijonu, kas man kelia šiokią tokią įtampą, bet tuo pačiu ir faina. Kažkaip norisi jos vengti, bet kai ji šalia, norisi jai patikti, sulaukti jos prielankumo. Tamara dažniausiai įeina į mano kabinetą kai skrolinu ar žiūriu kokias nors nesamones internete ir griežtu žvilgsniu priverčia imtis darbo. Kai prisėda šalia, jos kvėpalų aromatas iš karto primena vaikystę ir matematikos mokytoją, kuri buvo tokia sexy, kad aš išspręsdavau VISUS keturis kontrolinio variantus vietoje vieno. Tamara įspiria man savo aukšakulniu batu į koją ir sako nagi nagi, užteks svajoti, judinkis. Baksnoja su pirštu į tasklistą. Pasimuistau pasimuistau ir pradedu. Tamara atsilošia ir perkelia kojas kaip Sharon Stone Basic Instinct'e. Aš nuryju seles ir varau toliau. Po kokių dviejų–trijų valandų intensyvaus darbo Tamara nusišypso. Dėl šitos šypsenos verta mirti! Ta proga einu atsigerti kavos – Tamara pritariamai linkteli ir šalia manęs vėl mano draugutė Ineta, visą tą laiką kantriai laukusi už durų.
Petunija. Ji tokia, apie kurią sako „ne šios žemės paukštė“. Nuolat dažosi plaukus įvairiom ryškiom spalvom. Pas ją viskas plaikstosi – plaukai, sijono klostės, kažkokie šalikai, skaros, amuletai kabantys ant kaklo. Žvilgsnis gilus gilus, pilnas meilės ir kažkokios filosofinės melancholijos. Ji ateina pas mane kartą į savaitę, dažniausiai sekmadieniais ir mes praleidžiam vieną ar dvi valandas kartu, nors kartais susibėgam ir vidury savaitės kokiam pusvalandžiui. Kai Petunija šalia, Tamaros nėra nė kvapo, o Ineta laukia už durų, bet nesikiša į mūsų pokalbius, nebent pakviečiam ją. Petunija į viską žiūri globaliai, per gyvenimo prasmės ir būties laikinumo prizmę. Jos draugijoje pasijuntu dvasingiau, imu mąstyti abstrakčiau, didesnėmis kategorijomis, galvoju apie savo gyvenimą iš paukščio skrydžio perspektyvos, nukeliu save mintimis į praeitį, į ateitį. Mes kartu susėdę peržiūrime tai, ką užrašiusi Ineta ir ką man pavyko nuveikti su Tamara. Petunija nuolat klausia manęs: tai kas dabar yra svarbiausia, ką darytum, jei sužinotum kad rytoj pasaulio pabaiga? Arba kad po mėnesio Tavo gyvenimas ims ir baigsis ? Truputį kraupu, bet visvien šypsomės abu, nes čia gi tik minčių žaidimai. Peržiūriu tikslus, imu dėliotis prioritetus, nusistatau kas man svarbu, ką turiu būtinai nuveikti, o ką galiu ir atidėti. Po jos vizito jaučiuosi pakylėtas. Petunija išeidama draugiškai pakšteli man į skruostą ir taria: iki kito karto!
Trys nuostabios asistentės – be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Žinoma, šios merginos – tik alegorija, simbolizuojanti 3 kertinius produktyvumo procesus, kurios naudoju savo veikloje.
Ineta – Inbox.
Inbox procesas nėra natūralus, tai produktyvumo ekspertų išradimas, įgavęs naują kvėpavimą skaitmenizavimo eroje. Paprastai žmogiška yra reaguoti į impulsus iš karto, „kad nepamirštum“. O kas itin svarbu – iškyla savaime. Gyvenant informaciniame laikmetyje su itin greita komunikacija tas „reaguoti ir padaryti iš kart“" gali privesti prie beprotybės. Todėl Inbox procesas yra kaip skydas, apsaugantis psichiką nuo perdegimo, kai visko DAUG, bet prie jo reikia priprasti, jį prisijaukinti.
O veikia jis taip: meti viską iš galvos į savo universalią skaitmeninę inbox – „dėžutę“ (t.y. perduodi Inetai). Aš tam naudoju Evernote default notebook ir appsą su widgetais mobiliame, bei kompe. „Mesti“ – tai reiškia kiekvienai minčiai, rūpesčiui, darbui ar kitam informacijos gabalui, kuris reikalauja dėmesio, kuriu įrašą. Nerūšiuojant, nefiltruojant, su trumpiniais, be jokių subtilybių. „Sutartis su MP“, „Reikia 5AAA btr", „Sert VM1" – tai keli realūs pavyzdžiai iš mano kasdienybės. Gaunasi toks lapukų nuotraukų-audioįrašų-emailų-webclipų-piešinių kratinys, kurį reguliariai išrūšiuoju, palikdamas Inbox tuščią (kitaip jis virs Chaosbox, kurio alegorija yra Charlotte, su kuria Jūs susipažinti, patikėkit, nenorit).
Tamara – Tasklist.
Senas geras darbų sąrašas. Kam paskambint, ką nupirkt, ką sutvarkyt, ką deleguot. Sugrupuotas pagal asmenines preferencijas – kiekvienas dirba skirtingai. Populiariausi grupavimai yra pagal laiko vektorių (šiandien, rytoj, šią savaitė ir taskpool), pagal prioritetą, pagal kontekstą, pagal turimą laiko ir energijos kiekį, pagal intuityvų pajautimą ir t.t. Galima grupuoti net pagal darbo emocinės įkrovos lygį – atskira tema, verta jai dedikuoto straipsnio. Whatever works – svarbu, kad tikslai judėtų į priekį, link REZULTATO. Tasklistą galima pasidaryti įvairiais būdais ir tai – atskiras menas. Aš naudoju tą patį Evernote – jame galimi 3–4 būdai kaip tvarkytis su task'ais. O jau pats procesas kaip daryti darbus – apie tai parašyti kalnai knygų ir išrasta gausybė metodų, kurie visi susiveda į viena: juos reikia TIESIOG DARYTI.
Petunija – Peržiūra.
Tai toks reikalas kurį labiausiai norisi atidėti (nes, aišku, nėra laiko!), bet kurį padarius ir labiausiai nusiramina visi vidiniai velniai. Lyg koks „strateginis posėdis" su savimi (arba Petunija, jei taip smagiau). Peržiūros tikslas – pamatyti savo veiklą iš paukščio skrydžio, apmąstyti kur esu, kur noriu būti, kiek toli eiti, ar verta ten eiti. Kurie tikslai jau pasiekti, kuriems reikia daugiau dėmesio ir kurių gal verta atsisakyti, ar įvesti korekcijas. Ir, žinoma, atlikti savo sistemos higieną, pravalyti, rūšiuoti, suplanuoti ir t.t. Sistemos, kuri turi kelti pasitikėjimą.
Raktinis žodis čia – patikima sistema. Ir patikėti ja turi ne kaimynas ir ne žmona, o jos didenybė pasąmonė. Pasirodo, kad iškėlus mintis iš galvos į patikimą išorinę sistemą, ateina atsipalaidavimas! Vidinis kritikas jau ruošiasi kelti bangas ir paniką, bet jam dar neįsivažiavus nuramina išganinga mintis: „Taigi užsirašiau. Neprapuls. Paskui pažiūrėsiu ir susiplanuosiu ir padarysiu". Taigi, kad patikėtų, reikia
kasdien ir be atmazų iškrauti tą Inbox ir surūšiuoti mažiausiai į tokias kategorijas: čia turiu padaryti (Tasklist), o čia tiesiog noriu atsiminti (Info).
Daryti darbus kurie patenka į tasklistą. Sprintais, pomodorais, priepuoliais, suplanuotai… Svarbu, kad judėtų į priekį kiekvienas tikslas.
Peržiūrėt ir sutvarkyt savo ūkį bent kartą į savaitę. Nebūtinai viską iš karto ir idealiai. Perfekcionizmas čia tik skatins prokrastinaciją, daug geriau tinka oportunistinis požiūris.
Pabaigai, apie dovanas.
Kai pasiekiu reikšmingą tikslą, Inetai dovanoju kuponą į meditacijos kursą (mėginau dovanoti saldumynų, bet sulaukiau tik dantistės sąskaitos), Tamarai deimantą (bandžiau prasisukti su pigia bižuterija, dar dabar paaky randas...), o Petunijai – labai gero vyno butelaitį (čia iš pirmo karto pataikiau!). Mano asistentės turi būti patenkintos, tai labai svarbu, nes jos simbolizuoja ir mano motyvacinę sistemą, kurią reikia skatinti malonia ir naudinga veikla, dovanoms ir, žinoma, tiesos paieškomis vyne.
Jei kam nors vėl pakvips mizoginija, aš perrašysiu straipsnį naudodamas ne trijų asistenčių, o trijų paršiukų alegoriją. Vietoje meditacijos, deimantų ir vyno bus palaimingo kriuksėjimo koncertas, kiaulių pašaro puota, ir pigus vandeniu skiestas alus – tiks visiems dženderiams ir bus lyg aušros proveržis tamsiuose Nemuno vandenyse!