Kai siekiu savo tikslo, kartais susiduriu su sunkumais, o kartais... atsiduriu egzistencinėje krizėje. Nes per daug užsimojau, per daug rizikavau, buvau naivus, apgavau save ir kitus, įmanevravau save į aklavietę. Tada atsigęžiu į Dievą.
Tai veidmainiška, nes kai viskas gerai mano rašliavos sukasi apie sex, drugs, and rock'n'roll. Todėl siekiu nuoširdesnio, tikresnio santykio su Dievu (kuris, esu tikras, turi gerą humoro jausmą, nors nesu tikras, kad skaito Genties blogus) ir pasidalinsiu, kaip man sekasi.
Skaitau Alekseičiką. Jis dabar negatyviai linksniuojamas žinasklaidoje, bet man jis – išmintingas vyras, su gilia, vertinga patirtimi, pagarba Dievui ir dieviškąjai žmogaus daliai. Štai ką jis rašo:
"Kai žmogus kalba su Dievu, tai malda. Kai Dievas kalba su žmogumi, tai dažniausiai šizofrenija."
- Aleksandr Alekseičik
Kad niekas neįsižeistų, akcentuokime žodį "dažniausiai".
Taigi, Dievas nekalba atviru tekstu, neskambina, email’ų nerašo ir konkrečių nurodymų neduoda. Gaila – būtų patogu, ir tikėti būtų lengva. Pajungi save prie Dangaus Projektų Valdymo sistemos ir gauni tasklist’ą kiekvienai dienai. Matyt, ne toks dizainas... Jo kalba – užuominomis ir ženklais, o ją išmokti yra reikalų. Yra kalbos kursai, įvairios mokymo metodikos, mokytojai. Yra net tokių, kurie sakosi žiną tiksliai, ką Dievas turi omeny ir ką Tau reikia daryti. Kaip būti tikram, ar iš tikrųjų čia angelai per žmogų šneka, ar tai apsišaukėlis, norintis pasinaudoti Tavo silpnumu, ar psichiškai sutrikęs žmogus, kaip rašo Alekseičikas? O kai esi silpnas, pasimetęs, baimėse ir abejonėse, labai norisi šlietis prie užtikrintai žinančių. Gilus, nuoširdus tikėjimas – itin didelis resursas, bet jis neatsiranda iš valios ir jis taip arti fanatizmo, aklo sektantinio tikėjimo. Patikėjus aklai – lėktūvai rėžiasi į dangoraižius. Klausimų daug, ieškau atsakymų – kartais randu, kartais tenka tęsti paieškas.
Kas man padeda?
Padeda gilus suvokimas, paremtas ir patirtimi, ir nuojauta, ir tikėjimu, ir net moksliniais argumentais, kad Dievas yra ir jis kalba su manimi ir remia mano tikslų siekimą, kokie jie bebūtų; remia tuo labiau kuo labiau aš pats stengiuosi, nenuleidžiu rankų, darau ką galiu.
Padeda suvokimas, kad komunikacija vyksta nuolat, tik interfeisas yra unikalus ir greičiausiai nesukalibruotas (mano pusėje) – vis ne taip interpretuoju. Arba nepriimu informacijos, negirdžiu. Arba girdžiu ir sakau: ai, briedas čia, protu reikia vadovautis, racionalia logika. Mokausi ir klausdamas savo vidaus, stebėdamas laiko srautą. Čia atsargiai, nes kai vidus užlipęs ant pjedestalo ims šūkaut per garsiai, būsiu dar vienas Napoleonas Vasaros g. 5. Darau, klystu, pasimokau, vėl darau, klystu mažiau, pasimokau.
Padeda Hermann Hesse skleista filosofija – visad galvoti savo galva, viską perleisti per savo vertybių sistemą ir intuiciją. Nemanau, kad abejoti ir kvestionuoti yra blogai, bet manau kad tai daryti reikia su pagarba. Kaip suderinti tikėjimą su abejone ir kvestionavimu? Man, regis, tai du poliai, kaip diena ir naktis, gėris ir blogis, pliusas ir minusas – ir abu poliai turi savo egzistavimo teisę. Man tikėjimo ir pasitikėjimo išraiška yra darymas balansuoajnt tarp tikėjimo ir abejonės/kritiško įvertinimo.
Padeda suvokimas, kad mirtis yra dovana, o visa kita – kelias, kurį gali rinktis, klausant Jo kalbos, arba ignoruojant. Kai klausau, tai tai kaip intuicija, kažkokie ženklai kartais, nuorodos, bet labai netiesioginės, arba "gutfeeling". Sunku atskirti kliūtis, ženklus, kurie stabdo nuo neteisingų žingsnių ir kliūtis, kurios tikrina, ar tikrai nori. Kai ignoruoju stabdančiuosius, lengvai praslystu šen bei ten, bet neišvengiamai atsitrenkiu į betoninę sieną ir guliu sugipsuotas mėnesį burnodamas ant savęs ir Dievulio. O jis, ko gero, šypsosi, sako, nu va, ir vėl neklausei – gi įsibėgėjus trankytis į betoną, ne koks sportas!
Baisu prarasti užgyventus dalykus. Siaubas kausto širdį kai supranti jog DARYDAMAS gali prarasti VISKĄ – pinigus, šeimą, draugus, sveikatą, tėvynę, namus, pagarbą... Norisi susigūžti ir būti sau tyliai kampuke, gal nieks nepastebės? Bet pastebės. Dievas, mano nuomone, nemėgsta prastovų, jis tokius ištraukia į dienos šviesą ir sako "na, nenorėjai pats, tai teko man – nesėdėsi ten ramiai, ne tam Tau daviau gyvenimą". Ir užmeta ką nors tokio, kad per mažai nepasirodys. Padeda prielaida, kad užmeta tiek, kiek gali pavežti, nors ir atsiduri ant galimybių ribos, kurių pats objektyviai net ir negali įvertinti.
Jei susigalvoji judesį pats, parodai iniciatyvą, išlįsdamas iš to kampuko, susikuri svajonių įkvėptą tikslą, kelias bus labiau įprasmintas. Gal gailėsies, kad nelikai kamputyje, bet tai iliuzija – visvien greičiausiai būtum iš ten ištrauktas. Gal bus silpnų momentų ir nesimatys šviesos tunelio gale, tuomet reikės sustot ir apžvelgti viską iš aukščiau. Pasimelst. Pamedituot. Išbūti. "Gailestingumas yra galimybė sustoti, tegul tik trumpai valandėlei. Ten, kur neįmanoma sustoti, negali būti nė kalbos ir apie gailestingumą.' - rašo Frank Herbert knygoje 'Kopa'.
Kartais atrodo, kad likimas nori pakankinti ir kad nėra tame prasmės. Kad tikslas pasirinktas nevykusiai (o būna, ką čia...), viskas beviltiška ir krenta iš rankų, pasieki ribines būsenas, nemiegi naktimis, nuolat muša prakaitas, realybė siaubinga, o jausmai užvelti iki negaliu. O dar jei pats visa tai inicijavai ir kelio atgal nėra...imi save durnint. Vidinis kritikas pašėlsta ir tampa vidiniu ŠIURPINTOJU. Negailestingai tampo naktį. Tokiais momentais mąstau, gal Dievas elgiasi panašiai, kaip tas muzikos mokytojas filme WHIPLASH. Jis leidžia prieiti (arba stumteli, jei pats nejudu) prie ribinių išgyvenimų, kad aktyvuotų tai, kas manyje yra GERIAUSIO. Kad supurtytų. Puikiai žinodamas, kad tai gali baigtis katastrofa, ir palikdamas man vieną vienintelį įrankį daryti įtaką baigčiai – turiu padaryti geriausia, ką galiu, ir priimti tai, kas nepakeičiama. Tokiais momentais sužinau apie save daugiau nei bet kada anksčiau, ir tai skausmingas, bet labai intensyvus autpopsichoterapinis procesas. Tada malda tampa pati nuoširdžiausia – kaip sakoma, apkasuose ateistų nelieka.
Padeda, kai imu matyti savo pasikartojančius klaidingo elgesio šablonus, nusidriekusius nuo pat vaikystės. Šablonus, kurių nesugebėjau pamatyti, todėl jie situacijas generavo nuolat ir vis stipresnes, kol galų gale užmačiau! Suprantu, kad nors dabar patiriu hell on earth, Dievas davė šansą persikelti į aukštesnį būties lygmenį ir jei nebūčiau atsidūręs tokiame stipriame jovale, niekaip nebūčiau įžvelgęs to savo šablono ir... būčiau jį kartojęs iki gyvenimo pabaigos, kaltindamas aplinką ir kitus žmones.
Padeda suvokimas, kad anksčiau ar vėliau garantuotai visvien viską prarasiu, viską be išimties, save, draugus,šeimą, daiktus... išskyrus (gal) tą savasties dalį, kurią būdamas erdvėje ir laike sugebėjau pakeisti, pagerinti, ar apskritai sukurti ir gal – tikrai, tik gal (niekas nežino!) – ji liks kiek ilgiau, nei šitas kūnas? Tikimybė, kad bus būtent taip – yra; o tikimybė, kad nemirsi ir gyvensi amžinai – lygiai nulis. Juntu, jog yra manyje esybės dalis virš sąmoningo proto, vidinio kritiko, vidinio vaiko, pasąmonės. Kažkoks efemerinis būties elementas pasirodantis tik flash'ais. Įtariu tie, kur medituodami pakyla nuo žemės, sugeba flash’us paversti į tiesioginę transliaciją. Tada ir vandenį versti vynu vieni juokai.
Ir pabaigai
Anksčiau ar vėliau, jei pavyksta išbūti, jei neleidi katastrofai stresui, burnout’ui, depresijai, bankrotui, skyryboms, netektims, ligai, ar dar kitiems baisiems dalykams sumaitoti Tavo savasties, turėtų ateiti lengvumas. Tai momentas, kai viskas yra GERAI, kai kiekvienas judesys yra sklandus, kiekviena mintis yra ryški, laimė trykšta per visą kūną ir kelios minutės tokios būsenos užpildo visas išdegintas ertmes sidabriniu vandeniu. Supranti, kad vien dėl šitos vienos akimirkos vertėjo gyventi.
"Nėra geresnio jausmo, nei šis. Tu būsi vienas su Dievais, ir naktys degs ugnimi. Tu nukeliausi tiesiai į tobulą laimės juoką. Tai vienintelis dalykas, dėl kurio gyvenime verta kautis."
- Charles Bukowski
Visiems, kuriuos tikslai (ar gal jų nebuvimas) ar likimas, ar dar kas nors atvedė į kritinę, ribinę būseną; kurie nežino kas bus, kenčia, gal nemato išeities, gal net galvoja apie mirtį – žinau tą jausmą. Išbūkime kartu, susikibę rankomis, mintyse, sielose. Žinojime, kad ne aš vienas taip jaučiu, yra atrama. "Aš ir tu 2 vieno kraujo!" sako Mauglis – čia kad nebūtų taip patetiška. IR, jei akimirkai pajausime šitą bendrystę gal, gal trumpam iŝgirsim ir Dievo kalbą. O kai ateis tas lengvumas – dėkosime malda ir... dedikuodami pirmą, skaniausią alaus gurkšnį.