Rugsėjis jau čia pat. O su juo — vis labiau įsuksianti mokslų bei darbų karuselė. Kaip joje neįsisukti tiek, kad nuo greičio imtų pykinti?
Skubos ir hiperaktyvumo laikai.
Ne vienas mąstytojas reflektuoja, kad gyvename pasiekimų padiktuotos skubos ir hiperaktyvumo laikais. Pavyzdžiui, Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenėje“ ar šviesaus atminimo Leonidas Donskis savo filosofinėje esė „Kaip susigrąžinti gyvenimo vertės ir prasmės pojūčius?“.
Varginantį tempą savo gyvenimais liudija ir į mano terapijos kabinetą įžengiantys žmonės. Dalis jų — išsekę, pamiršę, kaip ilsėtis, ir dėl to tik dar labiau iš savęs reikalaujantys. Drįsčiau sakyti, save terorizuojantys.
Pats besimokantis keliose studijose vienu metu, bekurdamas sau darbo vietą — piko metu priartėju prie Kristijono Donelaičio „Metuose“ aprašytos būriškos būsenos. Tiesa, mano lėtoji prigimtis laiku pristabdo nuo perdegimo par excellence. Donelaitis žaismingai aprašė skaudų ir šių dienų žmogui būdingą būvį —
„Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžia,
Ir kaip bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,
Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti“, - K. Donelaitis
Nekaltinu paskyrų žmonių, nes papildomos kaltės jiems šioje būsenoje mažiausiai norisi. Aplinkybės (pavyzdžiui, prisiimtos paskolos, maži vaikai, senstantys tėvai etc.), kultūrinė įtaka, sociumo spaudimas juos prispaudžia visu svoriu. Tačiau kaip įtakų poveikyje susigrąžinti laiką sau? Kaip sulėtėti ir sulėtinti, kai per daug ir per greitai?
Įsitikinimų įtaka
Pasitikrinkime, su kokiais įsitikinimais (įtikėjimais) jums siejasi poilsis ir darbas? Ar „reike kaska dariti“ ir „darbas žmogų puošia“ tapo jūsų gyvenimo credo jums patiems to nežinant? O galbūt „žmogų gali puošti ir poilsis“ ir „nei dariti, nei daryti dažnu atveju nereikia“ — užtenka būti? Kvestionuodami iš aplinkos perimtus įsitikinimus, galime nuo jų laisvėti ir kurti savuosius.
Leidimas lėtai nuobodžiauti
Atsiimkime laiką sau! Tam mums prireiks stebuklingojo žodžio NE vis naujiems projektams, TAIP — nieko nedarančiam buvimui. Neveltui Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenėje“ gilų nuobodulį laiko „dvasinio atsipalaidavimo viršūne“, kuri „įkvepia ir žadina dvasią“.
„Gilus nuobodulys yra dvasinio atsipalaidavimo viršūnė“, - B-Ch. Han
O tam, kad patirtume nuobodulį, svarbu sulėtinti tempą. Sulėtinti tiesiogine prasme — leisti sau žingsniuoti perpus lėčiau. Štai dar keletas greitį mažinančių veiklų:
akimis gainioti debesis gulint pievoje (žiemos metu — daryti sniego angelą);
praleisti pusdienį (o vėliau ir dieną) be ekranų (sekmadienis gali įgyti sakralios nuo ekranų dienos statusą);
sukurti-atnaujinti ryšį su gamta. Įkvėpimui pasisemti tinka Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ eilės:
„Miškan, būdavo, eini — tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“, - A. Baranauskas
lėtas rytas prie kavos puodelio su mėgstama knyga ar žvilgsniu į mylimą žmogų;
įsisukus į darbus šviesos greičiu — atsitraukti savaitgaliui ar savaitei kaiman. Ten laikas savaime lėtesnis.
Lėtumas slypi paprastume. O koks yra Tave sulėtinantis laikas?
Judesys tarp greitumo ir lėtumo
Nesiekiu nuvertinti veiklaus laiko (vita activa) — svarbu gebėti susimobilizuoti. Dar svarbiau — judėti tarp greičio ir lėtumo (vita contemplativa), atskirti, kada kokio tempo reikia ir norisi. Per ilgai užsibuvus vienos kokybės laike — pereiti prie kitokio laiko. Nepasakyčiau geriau už Donskį:
„[...] reikėtų retai ir greitai posėdžiauti. Greitai rašyti ataskaitas. Greitai ir nedaug kalbėti apie darbą — juk jį reikia dirbti, o ne aptarinėti. Greitai ir kuo mažiau bendrauti su biurokratais. Greitai skaityti laikraščių ir interneto portalų žinias. Visai neskaityti destruktyvios ir lėkštos informacijos — juk gyvenimas per trumpas, mes nespėjame perskaityti, išgirsti ir pamatyti to, kas vertingiausia.
Tuo pat metu būtina sugrąžinti lėtą geros literatūros skaitymą nuolat sugrįžtant prie didžiųjų tekstų; pakartotinį mėgstamų spektaklių ir filmų žiūrėjimą; lėtą bendravimą su draugais ir šeimos nariais. Reikia neskubant mėgautis mylimais peizažais ir muziejais.“, - L. Donskis
Aš žinau, kad rudens karuselė vis labiau ir labiau mane įsuks. O kai pasidarys per daug ir per greitai — lėtai skaitysiu šį tekstą vėl ir vėl pri(si)mindamas lėtojo laiko svarbą gyvenimo kokybei.
Atsisveikinu antrindamas Donskio žodžiams, kurių linkiu sau ir Jums —
„Daugiau laisvės ir drąsos neskubėti, įsigilinti, lėtai skaityti ir išgyventi kiekvieną savo buvimo akimirką“, - L. Donskis
Debesų gainiojimas nuo suolelio Laisvės alėjoje, nuotrauka mano.
LITERATŪRA:
REKOMENDUOJU TOLIMESNIAM TYRINĖJIMUI:
Sociologiškai: Pivoriūtė, M.; Poškauskaitė, K. (2019). Kai nebetenkina „per daug ir per kažkaip“: egzistenciniai pokyčiai kintant gyvenimo ritmui. Sociologija. Mintis ir veiksmas 2019, 2 (45), 39-67. Interaktyvi prieiga.
Psichologiškai: Price, D. (2021). Laziness Does Not Exist. : New York: Astria Books.
Filosofiškai: Svendsen, L. (2005). A Philosophy of Boredom. London: Reaktion Books.